Riebi raidė - kirtis arba dvibalsio priegaidė; pasvirimas - balsio trumpumas (paspaudei ir atšok!)

! Pabraukta e - tark kaip (i)a, kai po ilgos e priebalsis nėra minkštas (vežė - veža)

MARYTĖS KATYTĖ

Eina Marytė su indeliu pieno parsinešti. Susitinka savo katytę.

- Ką, ar pienučio nori? - klausia Marytė. - Palauk, tuojau atnešiu.

Katytė suprato, ką Marytė sakė, atsitūpė ant tvoros, raito uodegėlę ir laukia.

KO PAUKŠTELĖ ČIULBĖJO?

Jonukas ir Onutė rado medyje paukščių lizdelį.

Iš lizdelio išlėkė paukštelė. Šokinėja nuo šakelės ant šakelės ir neramiai čirškia, atsitūpė prie šakelės ir ėmė čiulbėti.

- Ko paukštelė taip čirškia? Ar ji barasi, ar ko prašo?- tarė vaikai ir nubėgo mamos pasiklausti.

Mama pasakė:

- Paukštelė draudė, kad lizdelio nejudintumėt, ir prašė, kad palest atneštumėt.

Jonukas ir Onutė parinko trupinėlių ir nunešę pabėrė arti lizdelio. Paukšteėmė rinkti trupinėlius ir nešt į lizdelį.

PETRIUKO PIEŠINIAI

Petriukas labai mėgo paišyti. Jis paišydavo visur kur tik prieidavo: ant popieriaus, ant stalo. Kartą Petriukas rado anglelę ir išbėgo į gatvę.

- Imsiu ir nupiešiu žvėryną, - tarė Petriukas.

Atsistojo prie tvoros ir ėmė paišyti. Nupiešė vištelę, paršiuką, katę, kiškį, žąsį ir pagaliau dramblį.

Petriuko šuniukas Kudliukas ramiai stovėjo greta ir žiūrėjo, kaip Petriukas paišo.

Kai Petriukas nupiešė dramblį, Kudliukas sucipo ir pasileido bėgti.

Kudliukas turbūt išsigando dramblio: jis toks baisus: ausys didelės, kojos storos, nosis ilga, užriesta. Tokio žvėries Kudliukas dar nebuvo matęs.

KIŠKELIS

Julytė buvor gavus dovanų gražų kiškelį. Taip gražiai padirbtas, kaip gyvas. Julytė labai mėgo savo kiškelį, nuolat juo žaidė: pasitupdys kur, atneš jam lapų paėsti, arba liepia šokinėti.

Kartą, palikus kiškį ant kiemo, pati nubėgo vandens atsigerti. Bėgo per kiemą šuniukai Ručkis ir Dručkis. Pamatę kiškelį, tuojau prigulė prie žemės, kiek pašliaužė; paskui kaip šoks prie kiškelio: vienas pačiupo už kojelės, kitas už auselės ir ėmė tampyti. Būtų visai sudraskę, tik Julytė atbėgo ir kiškelį apgynė.

Kiek buvo verksmo, kiek aimanavimo! Sužeistą kiškelį Julytės mama vos galėjo pagydyti: auselę susiuvo, kojelę atitiesė, kailelį sulopė.

Julytė vėl žaidžia savo kiškeliu, tik vieno jau nepalieka. 

KAČIUKAS IR AVELĖS

Kačiukas išėjo pro vartus pasivaikščioti. Pievoje ganėsi avelės.

- Eikš, kačiuk, - pašaukė viena avelė, - gardžios žolės duosiu.

- Ačiū, aš žolės nevalgau, - atsakė kačiukas.

- Tai kuo tu minti?

- Aš mėgstu pienutį, mėsą, pyragą.

- Pienutį ir aš mėgstu, - atsiliepė ėriukas.

- O pasakyk, ar tave kirps? - paklausė avelė.

- Nežinau, mamytė nieko nepasakojo.

- O mus kerpa. Pirma išmaudo, o paskui kerpa. Iš mūsų vilnos žmonės drabužius audžiasi.

- Man maudytis nepatinka. Kirpti nesiduosiu. Turbūt, skauda, kai kerpa.

- Nėkiek. O kam tave augina?

- Kaiaugsiu, peles gaudysiu.

- Sudiev, kačiuk! Girdi, piemenėlis šaukia, turiu bėgti.

Ir nubėgo.

STASIUKAS IR VOVERĖLĖ

Stasiukas pamatė riešutyne voverėlę ir klausia:

- Mama, kas tai per žvėriukas?

- Tai voverėlė.

- Ką ji veikia?

- Riešutauja: voverėlė riešutais minta.

Stasiukui nepatiko, kad voverėlė jo riešutus renka; užsimanė ją pagauti ir nubausti.

Pasišaukė savo draugą Kaziuką, liepė lipt į medį ir papurtyti, o pats atsistojo po medžiu ir laukia voverėlės nukrentant.

Įsilipo Kaziukas į medį, purto, o voverėlė strykt-strykt iš medžio į medį ir dingo.

KAČIUKAI

Kačiukai rado ant stalo pieno puodynėlę ir susikivirčijo.

- Aš vyresnis, aš pirmas laksiu! - rėkia Aštrianagis.

- Ne, aš pirmas! - kniaukia Aštriadantis. Barėsi, barėsi ir užkliudė krėslą, ant kurio stovėjo pienas.

Krėslas parvirto, puodynėlė sudužo, pienas pasiliejo. Kačiukai apsidžiaugė, pieną išlaižė ir vėl pradėjo bartis, kuriam šukes rinkti.

Tik už durų šuniukas sulujo. Kačiukai spruko į kertes.

ŽVIRBLIAI

- Čir-vir, čir-vir, - liūdnai šnekučiuojasi žvirbleliai, sutūpę ant tvoros; - nelengva žiemą gyventi: aplinkui tik sniegas ir sniegas, javai iškulti, grūdai uždaryti. Gyvas badas.

- Aš nuo pat ryto lakstau nevalgęs, - graudžiai skundžiasi jaunas žvirblelis.

- Lėksim visi drauge maisto ieškotis, - tarė senis žvirblis.

Pakilo žvirbleliai visi kartu, sutūpė į beržą prie vieškelio ir dairosi į šalis.

- Žmogus važiuoja! - sušuko vienas.

- O ką vežasi? - atsiliepė senis. Jūsų jaunųakys geresnės - pažiūrėkit, bene grūdus?

- Rogėse maišas guli! - sušuko vienas.

- Iš maišo grūdai byra! - dar balsiau suriko kitas.

- Tai bus balius, tai bus balius! - sučirško visi kartu ir nusileido ant vieškelio.

Provėžose buvo gerokai grūdų pribirę.

Žvirbleliai lesė ir kitus šaukėsi.

- Šaukit balsiau, - tarė senis žvirblis - kad ir kiti žvirbliai girdėtų. Šiai dienai visiems lesti užteks.

Lesė, lesė žvirbleliai; prilesę lėkė į pastogę pasišildyti.

KELIONĖ

Jonukas užsimanė keliauti į tolimą šalį. Įsidėjo į krepšelį duonos, mėsos, du obuolius ir išėjo pro vartus. Ėjo, ėjo ir priėjo upelį. Kas daryti? Liepto nėra, bristi bijo, plaukti nemoka.

- Et, grįšiu namo, - tarė Jonukas.

Ir sugrįžo.

- Ko taip greit sugrįžai? - klausia mama, - ir valgį visą parsinešei.

- Tai tas upelis. Kad ne upelis, būčiau toli toli nukeliavęs.

 
ŽVIRBLELIS ŠNEKUTIS IR ŽUVYTĖ ČIAUŠKYTĖ

Žvirblelis-šnekutis palesęs lėkdavo į upeatsigert. Žuvytė-čiauškytė plaukinėdavo aplinkui ir žvirblelį kalbindavo.

- Kas girdėt ore, žvirbleli? - klausdavo žuvytė.

Šilta, saulelė šviečia, smagu smiltyse pasikuisti - atsakydavo žvirblelis. - Eikš pas mane ant kranto.

- Vandenyje geriau, čia vėsu, malonu plaukinėt, - girdavosi žuvytė. Nerkis į vandenį, paplaukinėsime kartu.

- Nenoriu! - sakydavo žvirblelis.

- Ir aš nenoriu! - atsakydavo žuvytė.

Kartą į paupį atsinešė žvirblelis muselę: prarys ir vandeniu užgers.

Štai atplaukia žuvytė-čiauškytė.

- Kas girdėt, žvirbleli, ore?

Žvirblelis norėjo atsakyti, prasižiojo, muselė į vandenį nukrito.

Žuvytė pagriebė ir prarijo.

- Atiduok, tai mano! - sušuko žvirblelis.

- Kas į vandenį įkrito, tai mano! - atsakė žuvytė.

Nuo to karto Šnekutis su Čiauškyte paliovė kalbėjęsi.

PAUKŠTELIŲ EGLU

Elenytei Kūčios vakarą parėdė eglutę. Elenytė labai džiaugėsi. Net naktį eglutę sapnavo.

Iš ryto Elenyatsikėlė labai linksma. Papusryčiavusi tuojau šoko rinkti trupinėlių paukščiukams.

- Šiandie Kalėdos, - atsiminė Elenytė, - reikėtų paukštelius gerai pavaišinti…

Įtaisysiu jiems eglutę.

Nubėgo pas tėvelį.

- Tetušiuk! Aš noriu paukščiukams eglutę įtaisyti.

- Kągi jie veiks su eglute? - nustebo tėvelis.

- Leisk tik man pasiimti vieną avižų pėdą.

Tėvelis suprato, ko norėjo Elenytė, atnešė nenukultą avižų pėdą ir pagaikštį.

Užmovė pėdą ant pagaikščio ir įstatė į tvorą.

- Na, paukšteliai, kviečiu prie eglutės! - sušuko Elenytė.

Sulėkė paukšteliai iš visų pusių ir apniko avižų pėdą.

VORAS IR UODAS

Kybojo savo tinklealkęs voras ir suko galvą: "kaip čia gavus ko užvalgyti? Kad pasipainiotų bent kokia muselė!"

Štai atidūzgia uodas.

- Ar nenorėtum sveikas pasisupt mano tinklelyje? - siūlo voras.

- Ačiu, - atsauodas: - aš turiu du gerus sparnelius ir galiu ant jų suptis, kiek tik noriu. O pailsėti į žolę nusileisiu. Kam čia man tavo tinklelis gadint?

Ir nudūzgė sau, galvodamas, kodėl jį voras taip maloniai į savo tinklą kvietėsi.

PAUKŠTELIŲ LAIŠKAS

Susitiko du paukščiukai ir kalbasi:

- Kur, paukščiuk, taip skubinies?

- Į paštą.

- Ko?

- Noriu visiems žmonių vaikams laiškus išsiuntinėt.

- Ką gi jiems rašysi?

- Žiema artinasi, visus kelius ir laukus sniegas pridengs: mums paukščiukams sunku bus maisto rasti, turėsim badą kęsti. Taigi noriu parašyti visiems vaikams, kad trupinėlius rinktų ir mums paukščiukams barstytų. Vaikams tai nebus sunku, o mes, maži paukšteliai, ir trupinėliais pasisotiname.

KREGŽDĖS IR ŽVIRBLIS

Kregždelė buvo susilipdžius po pastoge lizdelį. Karišlėkė ji maisto pasiieškoti. Grįžta ir mato - jos lizdelyje žvirblis tupi.

- Kogi, kaimyne, įsikraustei į mano lizdą? - klausia kregždelė. - Aš čionai vaikučius perėsiu; kraustykis laukan.

Žvirblis ir gero žodžio kregždelei neduoda: čia jam patinką, čia jis gyvensiąs.

Kregždelė, dar pakalbinus žvirblį, ėmė šaukt:

- Vagis, vagis!

Tuojau atlėkė kelios kregždelės ir visos drauge bandė žvirblį išvaryt. Tik ką tu su juo padarysi - kiurkso sau lizde, vos snapelis matyti; dar iš kregždelių tyčiojasi.

Kregždelės ėmė visos kartu šaukt:

- Vagis, vagis!

Sulėkė kregždelių visas pulkas. Paskraidė, pasikalbėjo ir nulėkė prie kūdros. Tenai pasiėmė į snapelius molio, kiek kuri įkabino, atlėkė atgal ir šoko lipinti lizdelio angą, kad žvirblis negalėtų išlįsti.

- Gyvenk sau sveikas, kad tau čia patinka, - sušuko, - o mes lėksim, kregždelei naują lizdelį kitur nulipdysim.

Žvirblis mato, jog čia ne juokai.

- Palaukit, paleiskit! - sušuko. Išlindo lauk ir nulėkė.

- Išvijom, išvijom! - linksmai čiauškė kregždutės.

PETRIUKAS

- Tuoj, tuoj pasieksiu lizdelį ir išsiimsiu paukščiukus! - suriko Petriukas, lipdamas į medį.

Jau siekė ranka lizdelio, kur cyišsigandę paukšteliai, tik triokšt! Šaka lūžo, Petriukas krito ant žemės ir smarkiai susimušė.

Paukščiukai sveiki išliko.

GINČAS

Arklys, karvė ir šuo susiginčijo, kurį jų šeimininkas labiau myli.

- Žinoma mane, - sako arklys. - Aš jam plūgą ir akėčias traukiu, malkų iš miško parvelku, jį patį į miestą vėžinu. Nepragyventų jis be manęs.

- Ne, šeimininkas mane labiau myli! - sako karvė,- aš visą jo šeimyną pienu maitinu.

- Ne, mane! - urzgia šuo, - aš jo turtą saugoju.

Atėjo šeimininkas, atnešė šuniui palakti, karvei padėjo šieno, arkliui dobilų ir visus tris sutaikė.

(c) Valdas Banaitis, (c) Teleeksperimentas - Vilnius, 2019

• Pradžią •