Fizkultūra šnekos padargams

Išeivijos vaikai ne visur ir ne kasdien turi aplinką ir progą  vartoti, o tuo labiau  lavinti savo lietuvių kalbą. Trūksta laiko ir vietos tiek šeimoje, tie viešumoje, o iškilmių ir suėjimų per reta. Vienintelė paranki priemonė - KNYGA, ne vien akimis (popieriuje, ekrane), ausimis (kasetės, kompakto, interneto balsu), tačiau kalbos lavimui svarbiausia LIEŽUVIU iš teksto su tokiais tarimo turėklais, kad būtų suprantami iš karto, vos tik užmetus akį, kaip natos, Morzės ABC arba tie išdėlioti ant raidžių kairiniai/dešininiai ragiukai ar kirmėlikės. Lietuviško teksto raidės surikiuotos lygiagrečiai pagal balsinius garsus.

Todėl lietuviškame tekste pakanka vienos raidės pariebinimu parodyti, kur reikia paspausti žodžio kirčiui arba dvibalsio/dvigarsio priegaidei parodyti, o pasvirimu - kur paspaudus tuoj atšokti, kad balsis  liktų trumpas. Nepasvirusios balsės tariant netrumpinamos. 

Priebalsės prieš raides U, E ir I reikia tarti minkštai (raidė I tarp priebalsės  ir raidės A, O, U yra tos priebalsės minkštumo žymė ir tada visai  netariama.  Retais atvejais, kai kirčiuojama  "ilga raidė" e prieš kietą priebalsę tartina tarsi būtų parašyta "ia", ji pabraukiama: keltas - keltis,   veža - vežė,  pergalę - pelę,  per Nemuną - per Nerį,  Petras - kapelis, kelmas - kelias, mes - neš. Visur kitur tarimas išsitenka raidės kontūre.

Kaip kilo mintis apie tarimo "turėklus".

1995-1998 m. derindamas su ketvirtokais - lietuviukais angliškų garsų sistemą išmokiau visus 250 atpažinti 35 angliškus balsius, supaprastintais IPA simboliais: nupiešti žodžio tarimą, o pagal transkripciją jau lengvai ištarti bet kokį žodį. Tada net nesapnavau, kad po 20 metų būsiu pašauktas savo anūkės, augančios lenkiškoje šeimoje, gelbėti lietuvių kalbos "ugdymą" kitakalbėse mokyklose (kur mokosi daugiau kaip 7000 pradinukų). Vasarą po 3 klasių  lenkiškoje mokykloje ji perskaitė vien akimis kelias lietuviškas knygeles. Aš paprašiau jos garsiai paskaityti jai labiausiai patikusią. Pasibaisėjau - kas antram žody "nepataiko" kirčio, tęsia trumpus balsius, visai nesusigaudo, kaip spausti dvigarsius. Sugadinau pusę "Auksinio raktelio" pasakų knygelės markeriu braukdamas kirčiuotą skiemenį, nes žymėjimas tais ragiukais ir kirmėliuke ant raidės - ne pradinukams, jo neįsisavina net patys lietuviai, net ir gimnazistai. Konsultavausi su dešimties kitakalbių mokyklų lituanistais, kol atradau ko jie nežino - kad lietuvių kalba turi 60 kirčiuojamų balsių, o rusų - vos 10, lenkų tik 8 (ir kirtį be problemų). Per porą metų man paaiškėjo, kad komputeriu labai lengva štai šitaip apdoroti lietuvišką tekstą, kai raidės tampa mygtukais, pagal kuriuos kasdien garsiai mankštinami balso padargai, kad įprastų prie lietuviško ritmo ir melodijos, kaip grojant pianino etiudus pirštai įpranta prie klavišų ir akordų. Šitoks garsus skaitymas tarsi ryto-vakaro poteriai, perleidžiant per save knygelę ir žodžius su fabula. Jei mokytojas tikrins per pamoką po mokinį, per savaitę - penkis, per trimestrą kiekvienas bent 3 kartus pabus kaip pavyzdys kitiems.    

P.S. Liko laukti, kad ŠMM pagaliau suformuluos "Lietuvių kalbos pradinio ugdymo bendroje programoje" šią nuo Nepriklausomybės atkūrimo nesprendžiamą ir jau 10 metų nutylimą problemą.

Valdas Banaitis.
2019, sausis.

(c) Valdas Banaitis, (c) Teleeksperimentas - Vilnius, 2019

• Pradžią •